Vakar (11.28) kalbėjome apie kalbą, tapatybę ir pasakojimo galią – ir visa tai vyko ypatingo vakaro metu, kartu su „Robčiko“ autoriumi Bartoszu Połońskiu, vertėja Ewelina Bondar ir spektaklio režisiere Božena Sosnowska.

 

Tai buvo susitikimas apie knygą, brandintą daugiau nei du dešimtmečius. Apie vilnietišką šnektą, kuri virto literatūriniu įrankiu. Apie herojus, augusius kartu su autoriumi. Apie tai, kaip gyva, autentiška ir nešlifuota „tuteišių“ kalba geba atskleisti Pašilaičių jaunimo pasaulį taip, kaip iki šiol to niekas nebuvo padaręs.

 

Bartoszas Połońskis sakė: „Džiaugiuosi, kad ši knyga nepasirodė anksčiau“. Nes būtent laikas suteikė „Robčikui“ tą gelmę, kurios neįmanoma paspartinti.

 

Ewelina Bondar dalijosi, kaip perkelti „tuteišių“ kalbos ritmą ir emocijas į lietuvišką tekstą.

O Bożena Sosnowska pasakojo, kaip aktoriai, rašydami laiškus savo personažams, atrado jų balsą ir tiesą scenoje.

 

Jei kalba yra teritorija, tuomet „Robčikas“ – jos žemėlapis: nuoširdus, necenzūruotas, kartais brutalus, bet visada tikras.

 

Ačiū visiems, kurie vakar buvote kartu. O jei nepavyko prisijungti – būtinai atsiverskite knygą arba apsilankykite spektaklyje. Nes „Robčikas“ – tai ne tik istorija apie Vilniaus jaunimą. Tai pasakojimas apie tai, kaip kalba gali tapti namais.